Su ruduoju plieno maru automobilininkai kovoja pačiais įvairiausiais metodais- vieni saugo savo keturračius kaip ir prieš trisdešimt metų pildami į uždaras kėbulo ertmes panaudotą tepalą, kiti parduotuvėse perka pačius naujausiusaerozolius ir garaže ratais vaikščiodami apie mašiną laužo galvą kaip juos tinkamai panaudoti, treti- kreipiasi pas šios srities specialistus, kurie automobilio apsaugai nuo plieno maro naudoja netgi specialią techniką.

Variantas pats sau meistras.

   Ar galima savo jėgomis padengti automobilį antikorozinėmis medžiagomis? Galima, jei yra tam darbui būtinos sąlygos. Visų pirmą reikia turėti tikrai kokybiškas, patikimas antikorozines medžiagas, skirtas automobilio kėbulo apsaugai nuo korozijos. Mažmeninėje prekyboje tikrai gausu antikorozinių medžiagų įvairiose pakuotėse - nuo aerozolių iki 5 l indų, nuo purškiamų iki tepamų, nuo graikiškų iki švediškų. Kiekviena iš firminių medžiagų turi savo privalumų ir trūkumų, savo pritaikymo ypatybių. Pasirinkti yra iš ko, bet norėtume įspėti nesižavėti savo darbo mišiniais, kuriuos dažnai siūlo kartu su padengimo paslauga už labai prieinamą kainą įvairūs auksarankiai meistrai. Nežiūrint, ką iš tikrųjų naudoja tokie “meistrai” dažnai galima net ir pakenkti, vietoje to, kad padėti automobiliui. Antra, reikia žinoti antikorozinio padengimo technologiją, operacijų seką, ir trečią, turėti sąlygas kokybiškai atlikti visas būtinas operacijas. 

Kada, ir kodėl ne pats?

   Kokiu metų laiku geriausiai atlikti antikorozinį padengimą? Didelio skirtumo nėra, tik atliekant vėlyvą rudenį ar žiemą daugiau laiko bei sąnaudų tenka automobilio džiovinimui po plovimo aukšto slėgio vandens srove. Taigi, paskubėkite, ankstyvas ruduo- dar pats tas laikas. Be to reikėtų atsiminti, kad iškart po dengimo nerekomenduojama važiuoti didesniu nei 60 km per valandą greičiu, kai kelio danga šlapia, kad iš po ratų lekiantis vanduo nenuplautų dar nesukietėjusios dangos nuo ratų arkų. Taip pat reikėtų vengti plauti automobilio dugną 1 mėn. po dengimo.
   Susipažinus su technologija tampa aišku, kad savo jėgomis pilnai atlikti visas būtinas operacijas, o tuo pačiu ir kokybiškai padengti savo automobilį, namų sąlygomis nėra įmanoma. Tikrai geros technologijos principas yra - geros medžiagos pakankamą kiekį būtina užnešti ant tam tikrų kėbulo vietų. Taigi, reikia turėti ne tik geras medžiagas, bet ir žinių, kur ir kokios medžiagos reikalingos, bei turėti technines priemones šiems veiksmams atlikti. Kad tai nėra tušti žodžiai, patvirtina ir pateikiama individuali purškimo schema. Tokioje schemoje pažymėtos visos kėbulo vietos, kurias būtina padengti, vietos, kuriose būtina gręžti kiaurymes, kad pasiekti sunkiai prieinamas vietas, antgaliai bei medžiagos, kuriuos reikia naudoti. Tik griežtai laikantis tokios purškimo schemos, bei naudojant profesionalią aukšto slėgio purškimo įrangą su specialiais antgaliais, galima užtikrinti kokybišką antikorozinį padengimą. Tokios individualios purškimo schemos yra būtinai suderinamos su konkretaus automobilio gamintojais ir įvertina visas konstrukcijos ypatybes bei užtikrina, kad toks papildomas padengimas nepakenks jokiems mazgams ar elementams.
   Specialistai įsitikinę, tikrai kokybiškai antikorozinį padengimą gali atlikti tik profesionalai antikoroziniame centre. Savo jėgomis galima atilikti tik antikorozinės dangos kosmetinį remontą, arba remontuotos kėbulo dalies (sparno, durų, kapoto ir pan.) padengimą prieš pilną surinkimą, kai priėjimas prie visų detalės paviršių yra lengvas. Atkreipiame dėmesį, kad jei jau tenka remontuoti kėbulo skardas, būtina atlikti bent remontuotų vietų antikorozinį padengimą. Kitaip brangiai kainavęs remontas, jau po metų duos apie save žinoti. Ant dažų atsiras mažos pūslelės, dažai pradės gelsti bei keltis, vėliau luptis ir po jų pasimatys rūdys. Mat atliekant kėbulo remontą, neišvengiamai papildomai deformuojama metalo kristalinė gardelė (kaitinant, tempiant, kalant, virinant). O tai žymiai sumažina metalo atsparumą korozijai. Todėl net tikrai gerai nudažytas po remonto sparnas ar durys atrodys blogai jau po metų, nes metalas iš vidinės pusės nebus padengtas antikorozinėmis medžiagomis.

Apie garantijas.

   Gamintojų garantijos korozijai surašytos taip, kad 9 iš 10 atvejų laimi gamintojas (tiksliau jo įsipareigojimus perėmęs dileris-pardavėjas). Realiomis sąlygomis eksploatuojant automobilį tiesiog neįmanoma laikytis visų sąlygų, būtinų, kad garantija galiotų. Skandinavijos šalyse (be je, būtent iš jų importo terminalų gaunama dauguma Lietuvos naujų automobilių), nežiūrint tų pačių ilgalaikių gamintojo garantijų, visi automobiliai jau terminale privalomai papildomai padengiami antikorozinėmis priemonėmis. Garantija nustoja galioti, jei automobilis laiku nepateikiamas garantiniam aptarnavimui. Na, o ginčo atveju, savininko teises padeda apginti Šiaurės šalių Antikorozinis Kodeksas. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad 6-8 ar 12 metų garantija reiškia garantiją nuo kiauryminės arba perforuotos korozijos. Jei skylės nėra, tai nėra ir apie ką ir kalbėti. Bet tai visai nereiškia, kad automobilis nerūdija. Jis lėtai rūdija iš vidaus ir gali būti net ir labai stipriai surūdijęs, bet skylių dar nebus. Ar verta to laukti?

Viskam savas laikas...

   Viena pagrindinių priežasčių, kodėl vis tik mūsų keliuose tikrai daug surūdijusių automobilių, yra tame, kad apie automobilio apsaugą nuo korozijos pradedame galvoti bei kažką daryti paprastai per vėlai - kai korozijos rezultatai jau aiškiai matomi. Automobilininkai turėtų suprasti, kad visi automobiliai vis tik rūdija ir norint to išvengti, labai svarbu padengti juos antikorozinėmis medžiagomis kuo anksčiau. Savalaikis kokybiškas padengimas leidžia ne tik žymiai prailginti automobilio tarnavimo laiką (6-8 metais), bet ir taupo automėgėjų pinigus. Kai korozija jau prasidėjusi, pati paslauga tampa brangesne, nes reikia daugiau ir įvairesnių medžiagų, o ne retai tenka dar ir papildomas operacijas atlikti. Belieka pasiguosti, kad ne vien tik lietuviai pradeda galvoti apie automobilių koroziją tik tada, kai rūdys jau akis bado. Amerikos rinkos tyrimai parodė, kad jei pirkėjas perka pirmą savo gyvenime automobilį, jam visai nerūpi jo kėbulo atsparumas korozijai ir atitinkamai galimybė prailginti kėbulo tarnavimo laiką. Tačiau kai pirkėjas perka jau 3-4 automobilį, paprastai vienas iš keturių jau teiraujasi apie perkamo modelio atsparumą korozijai, o jei perka 6 automobilį, tai jau du iš penkių pirkėjų domisi šią problema. Dar daugiau (iki 60% pirkėjų) domisi antikoroziniu padengimu tarp tų automėgėjų, kuriems teko remontuoti savo automobilį, atliekant kėbulo remonto darbus. Specialistai pataria norintiems ilgai ir saugiai važinėti automobiliu, kurio prekinė vertė nemažėtų, dėl kėbulo korozijos kiek galima greičiau kreiptis į profesionalų antikorozinį centrą ir atlikti pilną papildomą automobilio kėbulo antikorozinį padengimą. Priklausomai nuo automobilio modelio, toks darbas kainuoja apie 700 Lt, o prireikus keisti kiaurai prarūdijusį sparną, dureles ar kokią kitą kėbulo dalį, tenka mokėti ne mažiau 1000 Lt už vieną tokios detalės pakeitimą. Tiesiog elementari matematika... Ir dar vienas argumentas. Danijoje, kur retai iškrenta sniegas, geresni keliai bei automobilių priežiūra, sėkmingai dirba virš 200 antikorozinių centrų, kuriuose kasmet apsilanko virš 10% visų registruotų 2,2 mlj. Lengvųjų automobilių. Ne, danai tikrai nekvailesni, jie tik geriau skaičiuoja ir verčiau iškart investuoja 400-500 USD (tiek kainuoja papildomas antikorozinis padengimas, analogiškam Lietuvoje), negu laukia, kol reikės mokėti kelis kart daugiau už kėbulo remonto darbus.

Ruošiant straipsnį panaudota KŪB “Makvis”ir Švedijos korozijos instituto medžiaga.